Baidarių maršrutai pagal upes ir kitus vandens telkinius

Neris – antroji pagal ilgį Lietuvos upė, didžiausias Nemuno dešinysis intakas. Ištakos Baltarusijoje, teka per Vilnių, Kernavę, o ties Kaunu įsilieja į Nemuną. Upės ilgis 510 km. Pačiame aukštupyje upė tik keleto metrų pločio, prie Vileikos išplatėja iki 30 m ir daugiau. Vietomis upė išsiplečia iki 300 - 350 m (Vilniuje prie Panerių). Vaga akmenuota. Nuo Žodiškių (Baltarusija) iki žiočių yra apie 100 rėvų. Daugelis rėvų turi vardus. Vidutinis upės nuolydis 32 cm/km, atskirų atkarpų - nuo 20 iki 76 cm/km. Upės ekologinė būklė - vidutinė. Vandens kelionė šia upe tinka pradedantiesiems vandens turistams. Tinka plaukti visomis vandens transporto priemonėmis.

Pãkasas – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 12 km į šiaurės rytus nuo Ignalinos, piečiau Stripeikių. Įeina į Aukštaitijos nacionalinį parką. Ilgis šiaurės-pietų kryptimi 3,3 km, plotis iki 1,1 km. Gylis siekia 17 m. Ežeras rininės kilmės. Rytinis krantas status, aukštas, vakarinis žemesnis. Aplink ežerą daug kur plyti miškai. Yra 0,1 ha plotą užimanti sala. Į Pakasą suteka keletas upelių (tarp jų Tauragna – iš Tauragno ežero), išteka upelis į Ūkojo ežerą. Šiaurinėje pakrantėje išlikęs Pakaso (Valiuko) vandens malūnas. Greta ežero yra Kirdeikių, Paukojės, Gineitiškio, Kalytiškės gyvenvietės.

Peršokšna – upė rytų Lietuvoje, kairysis Lakajos intakas. Visa vaga patenka į Žeimenos ichtiologinį draustinį. Didžiausia gyvenvietė prie Peršokšnos – Januliškis. Vandens kelionė šia upe tinka pradedantiesiems vandens turistams. Daugiau informacijos apie plaukimą Peršokšnos upe rasite: http://www.upese.lt/index.php/p/persoksna

Sartai – ketvirtas pagal plotą Lietuvos ežeras, esantis šalies šiaurės rytuose, Aukštaitijoje, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Ežeras netaisyklingo pavidalo, nusidriekęs iš šiaurės į pietus 14,8 km, didžiausias ežero plotis – 950 metrų, vidutinis – apie 500 metrų. Nuo pagrindinės ežero dalies į rytus atsišakoja 2 šakos, į vakarus – 3 (viena jų vadinama Audrakampiu). Ežeras rininės kilmės, sudarytas iš 6 susikertančių rinų. Vidutinis Sartų gylis svyruoja tarp 4–6 m. Sartai – ilgiausią (79 km) kranto liniją Lietuvoje turintis ežeras. Kranto linija labai vingiuota, krantai žemi, smėlėti, o šiaurėje aukšti, siekiantys iki 30 m. Sartų ežero dugną dengia dumblas, tik pakraščiuose, seklumose ir prie intakų žiočių yra smėlio. Viduryje ežerą supa miškai, šiaurėje ir pietuose – laukai, pievos. Sartų ežere yra 7 salos, iš kurių didžiausia 6,5 ha ploto vadinama „Didžiąja“ sala. Antra pagal dydį yra „Dumblynės“ sala – joje žmonės gyvena nuo seno. Sartų ežeras patenka į Sartų regioninį parką, Dusetų kraštovaizdžio draustinį. Pakrantėse yra poilsiaviečių. Rytiniame ežero krante stūkso Velikuškių piliakalnis. Prie ežero įsikūrusios gyvenvietės: Dusetos, Užtiltė, Didžiadvaris, Kavoliai, Kalbutiškės, Zabieška, Dumblynė, Ragava, Rupetos, Bobriškis, Stravai, Baršėnai, Pasarčiai, Bradesiai, Velikuškės, Zaduoja, Gipėnai, Pasartė; prie Audrakampio – Anapolis, Margėnai, Kriugiškis.

Sekluotis - ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajono savivaldybės, Kaltanėnų seniūnijoje, 10 km į šiaurę nuo Švenčionėlių, 1,5 km į vakarus nuo Kaltanėnų. Patenka į Aukštaitijos nacionalinio Parko teritoriją. Ežero plotas 20,1 hektarų. Į ežero šiaurės vakarinį pakraštį įteka Kiauna, o išteka ši upė iš jo pietrytinio kranto, kuri toliau teka į Žeimeną. Ežero forma pailga (vakarų – rytų kryptimi), o jo pietryčiuose esantis palyginus didelis kyšulys tarytum ežerą dalina į dvi dalis. Ežero pietvakarinis krantas apaugęs Labanoro girios miškais. Šiaurinis krantas apaugęs nedideliais miškeliais, netoli Kūrinių pelkė, bei dirbami laukai. Ežero pietrytiniame kampe yra įsikūręs Kuklių kaimas.

Siesartis - 64 km ilgio upė Aukštaitijoje, kairysis Šventosios intakas. Upės pradžia yra Siesarties ežere, kiek į rytus nuo Molėtų. Upė visą kelią teka į vakarus ir nežymiai šiaurėn – pro Molėtus, į šiaurę nuo Videniškių, Želvos, Lyduokių, galiausiai kiek piečiau nuo Vidiškių įteka į Šventąją. Savo kelyje prateka Pastovio, Pastovėlio ežerus. Siesarčio upė ypač mėgiama adrenalino ieškančių keliautojų. Plaukiant baidarėmis šia upe, keliautojams prireikia nemažai ištvermės ir vikrumo, nes maršrutuose gausu įvairių kliūčių: užtvankų ir istorinių tiltų liekanų, rėvų, akmenų, suvirtusių medžių ir posūkių.

Skriogžlė - nedidelis upelis rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, tekantis Ignalinos rajone, Linkmenų seniūnijoje. Jungia Baluošykščio ir Sravinaičio ežerus, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Vietomis upelis yra labai seklus, vanduo skaidrus. Jo ilgis - 0,9 km. Pakrantės apaugusios medžiais, nes teka miško teritorija.

Sravinaitis – ežeras Ignalinos rajone, 11 km į šiaurės vakarus nuo Ignalinos, Linkmenų seniūnijoje, rytiniame Ginučių kaimo pakraštyje, patenka į Aukštaitijos nacionalinį parką. Ilgis vakarų–rytų kryptimi 1,0 km, plotis iki 0,7 km. Gylis siekia 13,5 m. Krantai lėkšti, vietomis (ypač įlankų galuose) supelkėję. Kranto linija labai vingiuota. Yra salų.

Srovė – nedidelė Lietuvos upė, tekanti Ignalinos rajone, Linkmenų seniūnijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Išteka iš Sravinaičio ežero ir sruvena į pietvakarius pro Ginučius, tada susilieja su trumpu upokšniu, ištekančiu iš Almajo ežero. Upės ilgis - 5,5 km, baseino plotas - 179,2 km². Ant upelio įrengtas Ginučių vandens malūnas – architektūrinis paminklas. Upė labai sekli, bet vandeninga. Yra salelių, pastatyti du tiltai Upėje yra Ginučių vandens malūno užtvanka, keliose vietose žvirgždo seklumos, vešli vandens augmenija. Rekomenduojama plaukti ištisus metus. Vandens kelionė šia upe tinkama pradedantiesiems vandens turistams.

Strėva – upė Trakų rajone, Elektrėnų savivaldybėje ir Kaišiadorių rajone, dešinysis Nemuno intakas. Strėva prateka ežerų virtinę: Šamuką, Drabužį, Spindžiuką, Spindžių, toliau pasuka į šiaurę ir prateka dar kelis ežerus: Stanką, Gilūšį, Ėglį, Strėvį, Strėvaitį, kiek toliau – Nestrėvanantį. Toliau Strėva prateka Elektrėnų marias ir aplinkinius tvenkinius ir teka vakarų kryptimi. Kanalu Strėvos vaga nukreipta palei Ilgio ežerą. Įteka į Kauno marias ties Lašiniais. Prie Strėvos stūkso keletas piliakalnių: Lašinių, Bijautonių, Mūro Strėvininkų, Bagdononių, Strėvos. Netoli Spindžiaus ir Drabužaičio ežerų susiformavusi Strėvos karstinė įgriuva, kurią galima pasiekti pažintiniu pėsčiųjų taku.

Utenas – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos rajone, apie 10 km į rytus nuo Tauragnų, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ežero ilgis – 5,7 km, vidutinis plotis – 0,55 km. Ežeras yra ledyninės, rininės, kilmės, sudarytas iš dviejų susikertančių rinų. Krantai gan statūs, aukšti, smėlingi. Atabradai smėlėti ir platūs, palyginti menkai apaugę vandens augalais. Dugnas duobėtas, padengtas moliu ir karbonatingu dumblu. Ežerą supa Minčios giria. Pietryčiuose Utenas protaka jungiasi su Utenykščiu (Žeimenos baseinas). Prie Uteno įsikūrę Minčiakampio ir Rūgšteliškio kaimai.

Utenykštis – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos rajone, apie 12 km į rytus nuo Tauragnų, tuoj į pietryčius nuo Uteno ežero. Įeina į Aukštaitijos nacionalinį parką. Ežeras netaisyklingo trikampio formos, su plačia įlanka rytuose ir siaura, ilga įlanka vakaruose. Ežero ilgis 1,7 km, plotis iki 1 km. Telkšo rininiame duburyje. Vakarinis krantas žemas, pelkėtas, o rytinis gan aukštas. Šiaurės rytinėje dalyje yra 0,3 ha sala. Utenykštį supa Minčios giria. Ežerą gausiai maitina požeminiai vandenys, todėl jo vandens lygis per metus svyruoja neženkliai. Šiaurinėje ežero pakrantėje įsikūręs Aukštaglynio kaimas.

Varėnė – pietų Lietuvos upė, dešinysis Merkio intakas. Ištakos – Alytaus rajone, šalia Skraičionių kaimo. Aukštupyje teka į šiaurės rytus, vėliau pasuka į pietryčius, žemupyje prateka Varėnio ežerą. Įtekantis į Merkį 46 km nuo jo žiočių, prie Senosios Varėnos. Vidutinis nuolydis 152 cm/km. Upės plotis iki 8 m. Upės krantai apaugę retais medžiais ir krūmais, yra keletas užvartų, rėvelių, per upę eina keli tiltukai. Pradėjus nuo Pamusių, ji siaura ir labai vingiuota – tačiau gana gili, vėliau vingiuodama teka pelkėtu slėniu. Tačiau laikas nuo laiko pievas pakeičia smėlėti skardžiai. Už Varėnio ežero ji sekli, joje gausu išvartų ir kitokių kliūčių, – ir tuo ji primena Ūlą. Upės ekologinė būklė iki Musės intako vidutinė, žemiau iki žiočių - gera. Maršrutai vaizdingi, tinka pradedantiesiems vandens turistams. tinka plaukti ištisus metus.

Verknė – upė pietų Lietuvoje, Trakų ir Prienų rajonuose. Aukštupyje gausu požeminių vandenų šaltinių. Verknė patvenkta dvejose vietose: Aukštadvario HE tvenkinys (nuo 1960 m., 293 ha, 56 km nuo žiočių) ir Jundeliškių tvenkinys (nuo 1958 m., 22 ha, 9 km nuo žiočių). Ties Verbyliškėmis (14 km nuo žiočių) yra įrengtas vandens matavimo postas. Upės aukštupys įeina į Aukštadvario, o žemupys – į Nemuno kilpų regioninius parkus, be to, ruožas nuo Aukštadvario tvenkinio iki Adinčiavos žiočių (13,6 km) priklauso Verknės ichtiologiniam draustiniui. Prie Verknės ir Nemuno santakos stūkso gamtos paminklas – konglomerato uola, žmonių pavadinta Ožkų Pečium.

Verseka – upė pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, Merkio kairysis intakas. Upės ilgis 48 km. Versekos slėnyje įrengta keletas tvenkinių: Padvarionių (39,6 km nuo žiočių, 48,4 ha), Eišiškių HE (22,3 km nuo žiočių, 128,6 ha), Krūminių (7,5 km nuo žiočių, 53 ha). Gyvenvietės prie Versekos: Versekėlė, Dailidės, Padvarionys, Eišiškės, Starka, Verseka, Paversekis, Krūminiai. Vandens kelionė Versekos upe puikiai tinka pradedantiesiems vandens turistams.

Virinta – upė rytų Lietuvoje, Molėtų ir Anykščių rajonuose, kairysis Šventosios intakas. Ji išteka iš Virintų ežero. Patekėjusi į šiaurės vakarus iki Alantos, ji toliau vingiuoja ta pačia kryptimi per Virintos hidrografinį draustinį. Toliau pratekėjusi pro Kurklių miestelį ji pasiekia Anykščių regioninį parką, kuriame įteka į Šventąją. Didesnės gyvenvietės prie Virintos: Mindučiai, Svobiškis, Piešiškės, Naujasodis, Alanta, Laičiai, Klabiniai (Molėtų raj.), Kurkliai, Pavirinčiai (Anykščių raj.)

Virvytė (arba Virvyčia) – upė šiaurės vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje), Ventos kairysis intakas. Upės ilgis 131,1 km, baseino plotas - 1144,00 km². Pavasarį, kai Virvytė patvinusi, ji, kaip ir Minija, vandens turistams yra antros sudėtingumo kategorijos upė. Svarbiausia užtvanka ant upės yra Sukančių hidroelektrinė ties Tryškiais. Upė garsėja pakrantėmis, išsidėsčiusiomis archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėmis. Prie upės stūkso Sėbų piliakalnis, Biržuvėnų piliakalnis, Buišų piliakalnis, Biržuvėnų Laumės pėdos slėnis, yra senovinių gyvenviečių, kapinynų vietos. Upė teka per Varnių regioninį parką, Virvytės hidrografinį draustinį, Pavirvyčių botaninį draustinį, Ventos regioninį parką. Rekomenduojama plaukti esant aukštam vandens lygiui. Upėje yra rėvų, užvartų, slenksčių ir užtvankų. Per ją eina keliolika tiltų ir tiltukų. Upės ekologinė būklė - Biržulio ežeras - bloga; žemiau iki Rešketos intako - vidutinė; žemiau iki žiočių - labai gera. Upė tinkama įgudusiems vandens turistams.

Visinčia – upė Šalčininkų rajone, Šalčios dešinysis intakas (Merkio baseinas). Prasideda greta Mikantonių kaimo, pačiame aukštupyje prateka Didžiosios durpyną. Upės vidurupis ir žemupys yra Rūdininkų girioje. Įteka į Šalčią 26 km nuo jos žiočių, netoli Tetervinų kaimelio. Upės ilgis - 52,8 km, baseino plotas - 228 km². Vidutinis debitas - 2,03 m³/s. Vidutinis nuolydis 117 cm/km. Per upę eina keli tiltai. Joje yra užvartų, žemų lieptų ir pasižymi nuostabia vandens augmenija. Upės ekologinė būklė - labai gera. Šios upės maršrutai labai vaizdingi, tinka ir pradedantiesiems vandens turistams. Galima plaukti ištisus metus.